„Nupjaukite man ranką… prašau…” šaukė mažasis Lukas… iki to momento, kai jo auklė atvėrė gipsą ir pamatė, ką jo pamotė buvo jame paslėpusi. 😱 😨
Stiprus lietus daužė didelius namo langus. Kambaryje tvyrojo sunkus prakaito, drėgno gipso ir vaistų kvapas. Luko dešinė ranka buvo įkalinta didžiuliame baltame gipse. Jo plaštaka buvo stipriai ištinusi, pirštai raudoni ir įtempti, tarsi jau nebepriklausytų jo kūnui. Berniukas buvo visas šlapias nuo prakaito, verkė be perstojo ir vos kvėpavo.
— Tėti… per daug skauda… sustabdyk tai… — kūkčiojo jis.
Tačiau jo tėvas Tomas nekvietė pagalbos. Vietoj to jis pririšo sveiką sūnaus ranką prie lovos, kad šis neliestų gipso. Ne todėl, kad buvo žiaurus. O todėl, kad buvo išsekęs. Ir todėl, kad jo naujoji žmona nuolat kartojo, jog Lukas „turi psichologinių problemų“.
Vanesa stovėjo prie durų sukryžiavusi rankas.
— Tu darai tai, kas teisinga, — ramiai pasakė ji. — Gydytojas uždraudė judinti tą ranką.
Lukas tampė diržą verkdamas.
— Ten kažkas yra… kažkas mane kanda…
Prieš keturias dienas Lukas mokykloje susilaužė ranką. Gydytojai uždėjo gipsą ir išsiuntė jį namo. Tačiau nuo to laiko berniukas kiekvieną naktį rėkė iš skausmo. Jis draskė gipsą net iki kraujuojančių nagų. Ir kartojo tą pačią frazę:
— Kažkas juda gipse…
Tačiau Vanesa visada turėjo paaiškinimą. Ji sakė, kad Lukas jos nekenčia, nes ji pakeitė jo mirusią motiną. Po Klaros mirties Lukas buvo augintas ponios Rozos. Roza pažinojo šį vaiką geriau nei bet kas. Ir ji netikėjo, kad jis meluoja.
— Pone Martinai… šis vaikas tikrai kenčia… — tyliai tarė ji.
Tačiau Vanesa ją tuoj pat pertraukė.
— Jūs nesate gydytoja, Roza.
— Man nereikia būti gydytoja, kad atpažinčiau tikrą vaiko skausmą.
Kambaryje įsivyravo tyla. Lukas verkė, kol galiausiai iš nuovargio užmigo. 6:07 ryto Tomas sėdėjo kabinete priešais šaltą kavą. Staiga ponia Roza įėjo laikydama negyvą raudoną skruzdėlę.
— Radau tai Luko lovoje.
Tomas susiraukė.
— Ji turbūt iš lauko…
Bet Roza sušnibždėjo:
— Ne… jos ateina iš gipso.
Per Tomo kūną perbėgo šiurpas. Jis tuoj pat užlipo į sūnaus kambarį. Įėjęs pajuto baisų kvapą. Supuvusį, nenatūralų kvapą. Jis sklido iš gipso. Roza jau buvo paruošusi žirkles ir įrankį jam perpjauti.
— Mes turime jį atverti, — pasakė ji.
— O jei pažeisime kaulą? — sumurmėjo Tomas.
— Jei lauksime, jis gali prarasti ranką.
Tuo metu tarpduryje pasirodė Vanesa.
— Ką jūs darote? — nervingai paklausė ji.
— Atveriame gipsą, — atsakė Roza.
— Ne! Gydytojas uždraudė jo liesti!
Tomas pažvelgė į savo žmoną. Ir pirmą kartą jis kažką pastebėjo. Vanesa nebijojo dėl Luko. Ji bijojo, kad tiesa išaiškės.
— Vanesa… kodėl tu bijai, kad mes atversime šį gipsą? — lėtai paklausė jis.
Vanesos veidas pabalo. Lukas silpnai sucypė:
— Tėti… jos vis dar juda…
Roza įjungė įrankį. Gipsas pradėjo skilti. Lukas rėkė iš siaubo.
— Jos ten viduje…
Tomas laikė sūnaus pečius drebėdamas.
— Atleisk… man labai gaila…
Lukas žiūrėjo į jį verkdamas.
— Tu mane pririšai…
Galiausiai gipsas atsivėrė. Pirmiausia kambarį užpildė baisi smarvė. Tada pasirodė tamsios, drėgnos dėmės. Ir staiga—
Dešimtys raudonų skruzdėlių pradėjo lįsti iš gipso. Tai, kas įvyko toliau, visus siaubingai išgąsdino… 👇 Tęsinys pirmajame komentare. 👇 👇
Tačiau po kelių sekundžių gipso viduje vėl kažkas pajudėjo. Ponia Roza atsitraukė iš siaubo. Po drėgnais tvarsčiais buvo mažas maišelis su supuvusia mėsa. Tai ir pritraukė skruzdėles visas šias dienas. Tomas lėtai atsisuko į Vanesą. Jo veidas pabalo.
Tada Lukas pravirko:
— Ji ateidavo naktimis… ji dėjo tai į gipsą, kai tu miegojai…
Tomas pajuto, kaip sustojo širdis.
— Kodėl tu taip padarei?! — sušuko jis.
Bet Vanesa tik šaltai nusišypsojo.
— Nes jei tavo sūnus būtų dingęs… visas turtas atitektų mums.
Kambaryje įsivyravo mirtina tyla. Tada staiga—
Tomas susiėmė už krūtinės. Iš nosies lėtai pradėjo bėgti kraujas. O Vanesa su šiurpiu šypsniu sušnabždėjo:
— Tikrieji nuodai… nebuvo skirti vaikui… 😨
