Mergina sėdėjo automobilyje, šiek tiek įsitempusi, nerimastingai žvilgčiojo. Jie važiavo pas jos vaikino tėvus. Pirmas susitikimas. Pirmas žingsnis į gyvenimą, apie kurį ji dar tiek mažai žinojo. Kelias buvo apgaubtas rūku.
— Sustosiu akimirkai kavos, — pasakė vaikinas. — Kelias ilgas.
Jis sustojo prie mažo kiosko kelio pakraštyje ir išlipo iš automobilio. Mergina liko viduje, stebėdama, kaip jis pradingsta už durų. Tyla. 😱 😨 😱
Staiga kas nors papurtė langą. Mergina šoktelėjo.
Šalia automobilio stovėjo senas vyras. Jo akys buvo gilios, neįprastai ramios. Ji šiek tiek nuleido langą.
— Tu eini pas juos, — tarė senas vyras, ne klausimu, o tvirtinimu.
Ji neturėjo laiko atsakyti.
Senas vyras ištiesė jai mažą ritę, apvyniotą tamsiai raudona siūlu.
— Perskaityk tai prieš eidama vidun.
— Kas jūs… — sušnibždėjo mergina.
Bet senas vyras jau tolumoje traukėsi. Rūkas jį prarijo tarsi jis niekada neegzistavo.
Mergina atidarė ritę. Ji buvo siaubinga visko; viskas buvo paslaptinga. Štai ką ji rado viduje. Skaitykite tęsinį pirmajame komentare. 👇 👇 👇
Viduje buvo pageltęs lapas.
„Ši šeima niekada nelaikė savo našlaičių.
1903 — dingimas. 1927 — beprotybė. 1954 — savižudybė. 1989 — nežinoma liga. Ir paskutinė… dar neparašyta.“
Lapo apačioje:
„Jei tai skaitai, jie jau pasirinko tave.“
Automobilio durys atsivėrė. Vaikinas buvo sugrįžęs, laikydamas du puodelius kavos.
— Tau šalta, ar ne? — pasakė jis šypsodamasis.
Mergina greitai sulankstė lapą.
— Ne… viskas gerai.
Automobilis vėl pajudėjo.
Netrukus tolumoje pasirodė namas. Šviesos buvo įjungtos. Durys atsivėrė, nors niekas neišėjo. Mergina vėl pažvelgė į lapą. Paskutinė eilutė buvo pasikeitusi.
„2026 — ji jau viduje.“
Ji lėtai pakėlė akis. Kažkas žiūrėjo į ją iš namo lango. Ir tame žvilgsnyje buvo pripažinimas. Ne pirmo susitikimo… bet ilgai lauktas.
