Mūsų rajone gyveno keistas senas vyras, kuris naktimis rinkdavo išmestus sulūžusius dviračius iš šiukšlių konteinerių. Tačiau kai žmonės pamatydavo, ką jis iš jų sukurdavo… jie sustingdavo iš siaubo. 😱 😨
Ponas Luisas gyveno vienas tamsiame, apgriuvusiame name gatvės gale. Namas buvo toks senas, kad net dienos metu viduje beveik nesimatė šviesos. Langai visada buvo uždaryti, o kiemas pilnas surūdijusio metalo, sulūžusių ratų ir keistų metalinių detalių.
Dienų dienomis jis su niekuo nekalbėdavo. Vaikai bijodavo eiti pro jo namus. O suaugusieji tyliai šnabždėdavosi, kad senukas seniai išprotėjo.
Tačiau keisčiausia prasidėdavo naktį. Kai visas rajonas užmigdavo, ponas Luisas išeidavo į gatvę. Jis vilkėdavo ilgą nudėvėtą paltą, seną skrybėlę ir tempdavo paskui save girgždantį vežimėlį.
Jis lėtai eidavo gatvėmis, ieškodamas prie šiukšlių konteinerių išmestų dviračių. Surūdijęs metalas. Kreivi ratai. Nutrauktos grandinės. Vaikiški dviračiai su kraujo dėmėmis, kuriuos žmonės laikė paprastomis šiukšlėmis.
Kartais jis valandų valandas stovėdavo prieš vieną dviratį, tarsi jį tyrinėtų. Tada atsargiai paimdavo ir parsiveždavo namo. Žmonės iš jo juokdavosi.
— „Jis išprotėjo…“
— „Tempia šiukšles į namus…“
— „Vieną dieną jį prispaus visas tas metalo laužas…“
Tačiau niekas nedrįsdavo ilgai žiūrėti į jo garažą. Nes naktimis iš vidaus sklisdavo keisti garsai. Metalo girgždėjimas. Kibirkščių sprogimai. Sunkūs plaktuko smūgiai.
Kartais atrodydavo, kad viduje dirba visas fabrikas. O kai pro garažo plyšius staiga prasiskverbdavo šviesa… gyventojai prisiekdavo matę keistus šešėlius ant sienų. Viena moteris net pasakojo girdėjusi vaikų juoką iš jo kiemo vidurnaktį. Kiti tvirtino matę poną Luisą kalbantį su savimi tamsoje.
Visas rajonas pradėjo jo bijoti. Gyventojai bandė išsiaiškinti, kas slypi už viso to… tačiau kai jie pagaliau suprato, kuo iš tikrųjų užsiėmė senukas, sustingo iš siaubo. Tęsinys pirmame komentare. 👇👇👇
Kitą naktį keli rajono vyrai pagaliau nusprendė išsiaiškinti tiesą. Jie tyliai priėjo prie pono Luiso garažo. Viduje vis dar girdėjosi sunkūs plaktuko smūgiai. Pro durų plyšius šaudė kibirkštys.
Vienas iš vyrų lėtai priėjo prie lango ir pažvelgė vidun.
Ir kitą sekundę išblyškęs atsitraukė.
— „Dieve mano…“ — sušnibždėjo jis.
Kiti taip pat pažvelgė vidun. Ir visi sustingo.
Garažo viduryje stovėjo milžiniška metalinė konstrukcija. Kažkas, primenantis žmogaus figūrą… surinkta iš dešimčių senų dviračių dalių.
Geležinės rankos.
Stuburas iš ratų.
Pirštai iš grandinių.
Tačiau baisiausia buvo galva. Ji buvo pagaminta iš vaikiškų dviračių skambučių… o vietoje akių buvo seni žibintai, kurie lėtai įsijungdavo ir užgesdavo.
Ponas Luisas stovėjo priešais tą būtybę ir tyliai su ja kalbėjo.
— „Tu beveik pasiruošęs… mano sūnau…“
Vyrai iš siaubo atsitraukė. Tačiau tą pačią akimirką sugirgždėjo grindys. Ponas Luisas lėtai pasuko galvą į langą. Jo akys atrodė visiškai beprotiškos.
— „Jūs neturėjote to pamatyti…“
Staiga garažo šviesos užgeso. Kelias sekundes viską apgaubė tamsa. Tada viduje pasigirdo duslus metalo garsas. Sunkūs… lėti žingsniai.
Kai šviesos vėl įsijungė, ponas Luisas jau nebebuvo vienas. Jo žibintų akys žiūrėjo tiesiai į vyrus už lango.
Tuomet paaiškėjo, kad jis iš metalo atliekų kūrė metalines žmogaus figūras ir kalbėdavosi su jomis tarsi su tikrais žmonėmis. Rajono gyventojai sakė, kad jis tiesiog išprotėjo nuo vienatvės.
