Po jos vyro dingimo 70-metė moteris pagaliau nusprendė renovuoti savo namą po keturiasdešimties santuokos metų… tačiau tai, ką ji atrado paslėpta už sienos, ją sustingdė iš siaubo 😨😱
Visą gyvenimą ji gyveno tame name kartu su vyru, laikydamasi taisyklių, kurių niekada negalėjo kvestionuoti.
Keisčiausia buvo susijusi su kambariu koridoriaus gale.
Jos vyras griežtai draudė ten įeiti. Pasak jo, tai buvo tik dirbtuvės, pilnos senų įrankių ir nereikšmingų popierių. Kiekvieną kartą, kai ji užsimindavo apie remontą ar pokyčius namuose, jis iškart tapdavo nervingas.
— Niekada neliesk tų sienų. Nieko negalima keisti.
Laikui bėgant ji nustojo klausinėti. Tačiau giliai viduje kasmet augo nerimas. Jai buvo sunku susitaikyti su tuo, kad ji neturi prieigos prie visų savo namų kambarių.
Po vyro mirties viskas pasikeitė. Namas paskendo tyloje… ir pirmą kartą per keturiasdešimt metų ji pasijuto laisva. Praėjus mėnesiui po laidotuvių, ji sukaupė drąsą ir atidarė tą uždraustą durį.
Kambarys buvo tamsus, dulkėtas ir slegiantis. Dideli seni baldai užėmė visą erdvę, o sienos atrodė neįprastai storos, padengtos suskilusiu tinku.
Kažkas jai pasirodė keista. Lyg šis kambarys būtų pastatytas tam, kad paslėptų paslaptį. Todėl ji nusprendė renovaciją pradėti būtent čia.
Ji išnešė baldus, paėmė plaktuką ir pradėjo daužyti tinką. Tačiau po pirmuoju sluoksniu buvo plytos… o po jomis – dar vienas gilesnis sluoksnis.
Siena atrodė beveik neįveikiama. Išsekusi, drebančiomis rankomis ji galiausiai panaudojo perforatorių. Po pirmo smūgio visame kambaryje nuaidėjo tuščias garsas.
Ir staiga… dalis sienos sugriuvo. Už plytų atsivėrė tuščia erdvė, paskendusi tamsoje. Širdžiai daužantis ji pasiėmė žibintuvėlį ir nukreipė šviesą į vidų.
Šviesa apšvietė kažką blyškaus… susirietusio… beveik žmogiško. Kelias sekundes ji stovėjo sustingusi, nesuprasdama, ką mato. Tada ji pagaliau suprato, kas visus tuos metus buvo paslėpta už sienos… ir vos nenualpo iš siaubo 😨😯
Tęsinys pirmajame komentare 👇👇👇
Drebančiomis rankomis ji lėtai priartino žibintuvėlį prie angos.
Ir staiga… suprato.
Už sienos buvo žmogaus skeletas, sėdintis prie surūdijusios kėdės. 😨
Iš jos išsprūdo riksmas.
Kaukolė buvo pasukta link įėjimo, tarsi tas žmogus būtų ten uždarytas dešimtmečius… laukdamas, kol jį atras.
Tačiau baisiausia dar nebuvo matoma. Prie skeleto buvo pritvirtinta sena metalinė grandinė, įtvirtinta tiesiai į sieną. Ji atsitraukė iš siaubo.
Šalia kaulų gulėjo maža metalinė dėžutė. Viduje ji rado pageltusias nuotraukas… ir jai sustingo kraujas.
Nuotraukose jos vyras buvo su nepažįstama jauna moterimi. Moterimi, kuri stebėtinai panaši į ją jaunystėje. Tada ji rado seną gimimo liudijimą.
Ten buvo aiškiai parašytas tos moters vardas. Tai buvo pirmoji jos vyro žmona. Apie kurią ji niekada nebuvo girdėjusi. Tačiau blogiausia paaiškėjo, kai ji atidarė paskutinį sąsiuvinį dėžėje.
Puslapiai buvo pilni drebėjančio rašto.
„Jis mane uždarė čia…“
„Sako, kad niekas manęs neieškos…“
„Girdžiu jo naują žmoną name…“
Įrašas staiga nutrūko.
Moteris pajuto, kaip jai pakerta kojas. Keturiasdešimt metų… ji gyveno su vyru, kuris galėjo užmūryti žmogų už sienos. Tačiau po kelių minučių policija padarė dar siaubingesnį atradimą.
Skeletas nepriklausė pirmajai žmonai. Tyrimai parodė, kad tai buvo jauna moteris, dingusi tik prieš penkiolika metų. O tą vakarą, tikrindami visą namą, pareigūnai už kitos sienos… rado dar vieną skeletą. 😱
